Labiausiai palietė draugystė su viena bičiule. Kartą jaučiau, kad ją įskaudinau, jai apsisukus ir nuėjus, pasijaučiau negerai, jaučiau, kad turiu jos atsiprašyti. Tik pasiruošus eiti, pajaučiau jos ranką, glostančią mano veidą ir tariant mano vardą su šypsena. Žinau, kad šitaip turiu mokėti atleisti. To ir mokausi. Paulina

Gal būt mane labiausiai sukrėtė ne pats įvykis, o žmonės, kurie tiems veiksmams turėjo įtakos. Turiu keletą ryškesnių įspūdžių. Pirmas, ko gero, dėl bičiulės Linos. Ši bičiulė nelabai mėgo kontaktą, nenorėjo arti prisileisti žmonių. Ir vieną kartą aš žiūriu į ją, šypsaus, o ji atėjo ir apsikabino mane. Iš karto „susinepatogino“ ir atsitraukė. Bet tai buvo labai nuoširdu ir gražu. Antras momentas, kuris įstrigo Danguolės dėka. Ji buvo pirmoji bičiulė, su kuria susidraugavau. Pirmą kartą atėjusi į dirbtuvėles atsisėdau būtent prie jos. Jos šypsenos terapija vertė mane šypsotis ir juoktis gaminant su ja gėles iš vielos. Labai svarbus faktas buvo tas, kad su ja daug plepėdavom, juokdavomės ir vėl plepėdavom. Ir ramiai mes sau kalbamės, kol vieną kartą išgirdau, kad Paulina Danguolei sako: „Tu gali kalbėti, tau tik reikia mankštinti liežuvį, bet tu tikrai gali“. Ir tada man atėjo suvokimas, kad: ei, juk ji nekalba aiškiai, nekalba rišliais žodžiais, tačiau kaip mes susikalbėjom??? Emocijomis. Aš ją supratau ne iš žodžių, o tiesiog iš emocijų. Tai labai svarbu. Ir trečias įstrigęs momentas, tai kelionė į Muniškių senelių namus. Bičiulė Asta atsistojo ir kreipėsi į senelius:“ kaip jūs gražiai gyvenat, labai gražiai! Tačiau man taip skaudu jus matyti sergančius, neįgaliųjų vežimėliuose. Taip norėčiau jums padėti.“ Tai buvo toks gražus dalykas, gražu kaip žmogus, kuris yra pats (bent iš pirmo žvilgsnio) nuskriaustas gyvenimo,  turi tiek daug saulės širdyje, kad užjaustų ir kitus. Ir, svarbiausia, nebijo ta saule dalintis su kitais. Vaida

Labiausiai mane paliečia tiek bičiulių, tiek savanorių atvirumas su manimi. Tada aš jaučiu jų pasitikėjimą ir tai labai vertinu. Kai šventėme vieno bičiulio gimtadienį, susigraudinau. Prisiminiau, kiek kartų jį esu mačiusi vasarą važinėjant dviračiu pro mano namą.  Vis pagalvodavau apie jį, bet niekad nemaniau, kad mes susipažinsim, o juo labiau, kad dalyvausiu jo gimtadienio šventėje. Taip pat mane labai žavi kiekvieno bičiulio artistiškumas. Prisimenu kai bičiuliai atsakingai ruošėsi Kalėdiniam vaidinimui, kurį parodė Arkivyskupui ir kitiems garbingiems svečiams. Visi atsistoję plojo dėkodami už didelį ir gražų bičiulių darbą. Važiuojant namo iš Šiauliuose vykusios „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės šventės viena bičiulė visai netikėtai pasidalino savo mintimis apie mūsų bendruomenę:

– Dirbtuvėlėse atsigaunu

– Kas būtų, jei nebūtų bendruomenės?

– Liūdna būtų.

Po šių jos žodžių supratau, kokia svarbi ir reikalinga bendruomenė kiekvienam bičiuliui. Čia jie gali būti laisvi ir nevaržomi, dirbti kartu su savanoriais ir jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. Ingrida

Kiekvieną kartą matau, kaip kiti sugeba savo meilę dovanoti bičiuliui, tai labiausiai sukrečia. Nes to taip trūksta šeimose ar kitur. 🙂 Rūta

Vienas iš labiausiai mane palietusių įvykių, susijusių su bendruomene, buvo galbūt tuomet, kai išvykau į kelių savaičių kelionę į užsienį, ir bičiuliai buvo būtent tie žmonės, kurie dažniausiai rašė ir nerimavo, kaip man viskas sekasi. Tokiu, atrodo paprastu būdu leisdami man pasijausti dar laimingesne. Aušra

Facebook Auto Publish Powered By : XYZScripts.com
Translate »